kaimiškis

káimiškis, -ė smob. (1), kaimìškis (2) 1. kaimo gyventojas, kaimietis, sodietis: Kad ir kaimiškis, kitas moka gražiai apseit Srv. Káimiškiai į baidokus malkas karavo (su karukais vežė) Skr. Káimiškiai pasisodina tabokos Vl. Mat jau ir káimiškės tą madą veja Skr. 2. to paties kaimo gyventojas: Lauksargys, vienas iš kaimiškių, paskirtas dėl dabojimo laukų BM233. Mūsų káimiškiai jau susitarė dėl sklypų Grk. Visus kaimiškius į sueigą sušaukė Kltn. Kaimìškių žmonys tikri pagonys – apkėlė mane sunkioms kalbelėms JD778.